CIKLAS JAUSMAI: Šilko juosta vėjyje

12d9a8b042e55d79729d41521f786e13
Ankstyvas rytas. Saulė teka horizonte savo spinduliais labindama dieną. Ežero vanduo tyliai skalauja lieptą: pliukšt pliukšt pliukšt. Ore tvyro ramybė, kur ne kur pasigirsta paukščio kalba. Tyliai plasnoja drugelis, žaidžia laumžirgiai, pievoje praslenka grakštus žaltys.
Sėdžiu užsimerkus ir kvėpuoju: ramiai, tyliai lyg šilko juostą verdama, per nosį įkvėpiu ir dar tyliau be garso iškvėpiu. Esu visa. Visa savyje. Liepto siūbavimas susiliepja su mano kūno lingavimu. Kvėpuoju. Geriu į save saulės šilumą, oro grynumą, tylos akimirką, vandens gaivą ir kvėpuoju: iškvėpiu ir įkvėpiu. Stebėdama save ir jausdama, ką jaučiu. LAIMĖ
Esu tiesiog laiminga.
Laimei nereikia priežasties. Ji yra. Ji yra kiekviename iš mūsų, kiekvienam unikali ir sava, bet ji yra. Ji lyg tas pagrindas, nuo kurio atsispiriam, lyg tas vanduo, kuriuo atsigaiviname. Ji gyva ir pulsuojanti, nuolat besiplečianti, kintanti, bet ji yra, lyg margo šilko juosta vėjyje.
Ar laimę galima nusipirkti, užsitarnauti, kažkaip kitaip įgyti? Juk negali įsigyti daugiau saulės, daugiau oro, daugiau kvėpavimo, taip ir su laime.
Jos yra tiek, kiek sau leidžiame jausti.
Kas tau yra laimė?